Kiekvienas ieško taikos ir pusiausvyros, nes jų mūsų gyvenime trūksta. Kartais visi susijaudiname, suirztame, prarandame pusiausvyrą, kenčiame. O kai esame sudirgę, ir patys kenčiame, ir aplinkinius veikiame neigiamai. Susierzinimas persmelkia visą atmosferą aplink tokį žmogų. Visi, kurie su juo pabendrauja, tampa irzlūs ir sudirgę. Žinoma, kad ne taip reikėtų gyventi.

Žmogus turi gyventi taikoje su savimi ir taikoje su visais kitais. Šiaip ar taip žmogus yra sociali būtybė. Jis turi gyventi visuomenėje – gyventi ir bendrauti su kitais. Kaip gyventi taikiai? Kaip išlikti pusiausvyroje su savimi bei palaikyti taiką ir harmoniją aplinkui, kad ir kiti galėtų gyventi taikiai ir harmoningai?

Esame sudirgę. Tam, kad dirglumas praeitų, turime sužinoti pagrindinę jo priežastį, sužinoti, kas sukelia kentėjimą. Jei ištyrinėjame problemą, tampa aišku, kad kai tik prote kyla negatyvumas ar nešvarumas, neišvengiamai pasmerkiame save kentėjimui. Negatyvus, užterštas protas yra nesuderinamas su taika ir harmonija.

Kaip pradedame kurti negatyvumą? Vėlgi, labiau įsigilinus, tai tampa aišku. Aš darausi nelaimingas, kai kas nors elgiasi ne taip, kaip aš norėčiau, arba kai įvyksta kas nors, kas man nepatinka. Kai vyksta tai, kas man nepatinka, mano viduje kyla įtampa. Kai neįvyksta tai, kas man patinka, nes tam iškilo kliūčių, mano viduje vėl kyla įtampa. Pradedu rišti mazgus savo viduje. Gyvenime vis įvyksta nenorimi dalykai, o norimi dalykai gali įvykti arba neįvykti, ir šios reakcijos, mazgų – Gordijaus mazgų – rišimas, visą sąmonę ir kūną pripildo negatyvumo, sukuria juose tiek įtampos, jog gyvenimas tampa apgailėtinas.

Vienas šios problemos sprendimo būdų – daryti viską, kad gyvenime nevyktų nemalonūs dalykai ir kad viskas vyktų tiksliai taip, kaip noriu. Turiu išsiugdyti tokias galias arba kažkas kitas turi turėti tokias galias ir ateiti man į pagalbą, kai man reikia, kad nenorimi dalykai neįvyktų, o norimi įvyktų. Bet tai neįmanoma. Nėra nė vieno žmogaus pasaulyje, kurio troškimai visada išsipildo ir kurio gyvenimas vyksta tiksliai pagal jo norus, be jokio nepageidaujamo įvykio. Nuolat nutinka dalykų, kurie prieštarauja mūsų norams ir troškimams. Taigi kyla klausimas, kaip išvengti nevaldomų reakcijų, kai susiduriu su nepatinkančiais dalykais? Kaip nesukurti įtampos? Kaip išlikti ramiam ir išlaikyti pusiausvyrą?

Indijoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, šventieji ir išminčiai praeityje gilinosi į šią žmogaus kentėjimo problemą ir rado sprendimą – jei atsitinka kas nors nepageidaujama ir žmogus atsako pykčiu, baime arba kitokiu negatyvumu, reikėtų kuo greičiau nukreipti dėmesį į ką nors kita. Pavyzdžiui, atsikelti, paimti stiklinę vandens ir išgerti – tuomet pyktis nusilpsta ir tampa lengviau nusiraminti. Arba pradėti skaičiuoti: vienas, du, trys, keturi. Arba pradėti kartoti žodį, frazę arba mantrą, dievybės arba kokio nors šventojo vardą; tuomet protas nukreipiamas kitur, ir iš dalies atsikratoma negatyvumo ir pykčio.

Šis sprendimas buvo naudingas, jis veikė. Jis vis dar veikia. Jį taikant, atsikratoma proto sudirgimo ir nerimo. Tačiau, deja, šis metodas iš tiesų veikia tik sąmoningą lygmenį. Nukreipdamas dėmesį į kažką kitą, žmogus nustumia negatyvumą giliai į pasąmonę ir toliau kuria bei daugina tuos pačius nešvarumus. Paviršiuje yra taikos ir harmonijos sluoksnis, tačiau proto gilumoje yra miegantis užslopinto negatyvumo ugnikalnis, kuris anksčiau ar vėliau išsiverš su nenumaldoma jėga.

Kiti vidinės tiesos ieškotojai ėjo giliau ir, ištyrę proto ir materijos realybę savyje, atrado, jog dėmesio nukreipimas yra tik pabėgimas nuo problemos. Pabėgimas nėra sprendimas – žmogus turi stoti į akistatą su problema. Kai protą užvaldo negatyvumas, reikia tiesiog stebėti jį ir jo nevengti. Kai tik žmogus pradeda stebėti kokį nors sąmonės nešvarumą, šis nešvarumas silpnėja, iš lėto praranda galią ir ilgainiui yra išraunamas su šaknimis.

Geriausias sprendimas – išvengti abiejų kraštutinumų: neslopinti negatyvumo ir neleisti jam laisvai reikštis. Nustūmus negatyvumą į pasąmonę, jis neišnyks; leidus jam laisvai reikštis fiziniame ar žodiniame lygmenyje, problemų tik padaugės. Tačiau tik stebint, negatyvumas praeina ir išsivaloma nuo nešvarumo.

Skamba puikiai, tačiau ar tai iš tikrųjų praktiškai įmanoma? Ar lengva paprastam žmogui stoti į akistatą su proto nešvarumais? Kilęs pyktis mus taip greitai užvaldo, kad jo net nepastebime. Apimti pykčio mes darome, elgiamės ar kalbame taip, kad kenkiame sau ir kitiems. Vėliau, kai pyktis praeina, mes pradedame verkti ir atgailauti, maldauti kitų žmonių atleidimo arba meldžiame Dievą: „Prašau, atleisk man, aš padariau klaidą.“ Tačiau kitą kartą atsidūrę tokioje pačioje situacijoje mes ir vėl reaguojame taip pat. Ir atgailavimas čia visai nepadeda.

Sunkiausia yra tai, kad nė patys nežinome, kada ir kaip mus užvaldo sąmonės purvas. Jis prasideda giliai pasąmonės lygmenyje ir, kol pasiekia sąmonę, įgyja tokią jėgą, kad užvaldo mus ir nebegalime jo stebėti.

Turėčiau turėti asmeninį sekretorių, kuris, vos tik iškilus pykčiui, sakytų: „Žiūrėk šeimininke, pyktis prasideda“. Kadangi nežinau, kada jis gali prasidėti, man reikėtų trijų asmeninių sekretorių, kurie dirbtų trimis pamainomis visą parą. Tarkime, kad galiu sau tai leisti ir manyje pradeda kilti pyktis. Sekretorius iškart man sako: „Šeimininke, žiūrėk, pyktis kyla!“. Visų pirma, išbarsiu jį: „Kvaily, ar manai, kad tau moku už tai, kad mane mokytum?“. Tuo metu esu taip apakintas pykčio, tad jokie geri patarimai nepadėtų.

Tarkime, kad išmintis paėmė viršų ir neišbariau jo, o pasakiau: „Labai tau ačiū. Dabar man reikia prisėsti ir stebėti savo pyktį“. Ar tai yra įmanoma? Kai tik užsimerkiu ir mėginu stebėti pyktį, galvoje iškart atsiranda pykčio objektas – žmogus ar įvykis, dėl kurio aš supykau. Taigi nebestebiu paties pykčio. Stebiu tik išorinį emocijos stimulą. Jis tik didina pyktį, o tai ne išeitis. Labai sunku stebėti abstraktų negatyvumą ar emociją, atskyrus nuo išorinio jį (ją) sukėlusio objekto.

Vis dėlto tas, kuris išsiaiškino pirminę tiesą, atrado ir tikrą išeitį. Jis atrado, jog kai tik prote gimsta negatyvumas, tuo pat metu fiziniame lygmenyje prasideda du reiškiniai. Vienas iš jų – sutrinka normalus kvėpavimo ritmas. Kai tik mūsų protą paveikia negatyvumas, imame stipriau kvėpuoti. Kvėpavimą paprasta stebėti. Subtilesniame lygmenyje kūne prasideda tam tikra biocheminė reakcija, tam tikras pojūtis. Kiekvienas nešvarumas sukuria vieną ar kitą pojūtį vienoje ar kitoje kūno dalyje.

Tokia išeitis yra praktiškai įgyvendinama. Paprastas žmogus negali stebėti abstraktaus proto nešvarumo – abstrakčios baimės, pykčio ar aistros. Tačiau po tinkamo apmokymo ir praktikos labai paprasta stebėti kvėpavimą ir kūno pojūčius – abu dalykus, kurie yra tiesiogiai susiję su proto nešvara.

Kvėpavimas ir pojūčiai padeda dviem būdais. Pirmiausia jie yra tarsi asmeniniai sekretoriai. Kai tik mūsų protas susiteršia, kvėpavimas pasikeičia; jis ima šaukti: „Žiūrėk, kažkas ne taip!“. Negalime išbarti savo kvėpavimo, turime priimti jo įspėjimą. Pojūčiai mums taip pat sako, kad kažkas yra ne taip. Jų perspėti pradedame stebėti kvėpavimą, pojūčius ir labai greitai pamatome, jog nešvarumas nyksta.

Ši proto ir kūno sąveika yra tarsi dvipusis medalis. Vienoje pusėje yra visos mintys ir emocijos, besireiškiančios sąmonėje, kitoje pusėje yra kvėpavimas ir kūno pojūčiai. Kiekviena mintis ar emocija, kiekvienas proto nešvarumas pasireiškia kvėpavimu ir pojūčiais tuo pat metu. Taigi stebėdami kvėpavimą arba pojūčius, iš tiesų stebime tikrovę tokią, kokia ji yra. Tai darydami pamatome, jog negatyvumas praranda savo stiprybę: jis nebegali mūsų užvaldyti taip, kaip anksčiau. Jei atkakliai tęsime, negatyvumas ilgainiui visiškai išnyks ir būsime taikūs ir laimingi.

Savęs stebėjimu pagrįsta technika parodo mums tikrovę iš dviejų pusių – vidinės ir išorinės. Anksčiau žiūrėdavome atmerktomis akimis, nepastebėdami vidinės tiesos. Savo nelaimių priežasties visuomet ieškodavome išorėje, kaltinome ir stengėmės pakeisti išorinę tikrovę. Nepažinę vidinės tikrovės nesupratome, jog kentėjimo priežastys glūdi viduje, mūsų pačių aklose reakcijose į malonius ir nemalonius pojūčius.

Dabar mokymo dėka galim matyti kitą medalio pusę. Galime sąmoningai jausti savo kvėpavimą ir tai, kas vyksta mūsų viduje. Ar tai būtų kvėpavimas, ar pojūtis, mokomės tiesiog stebėti, neprarasdami proto pusiausvyros. Nustojame reaguoti, nustojame dauginti savo kentėjimą. Vietoj to leidžiame nešvarumams pasireikšti ir išnykti.

Kuo daugiau praktikuojame šią meditaciją, tuo greičiau pamatome, jog naikiname negatyvumą. Laipsniškai protas išsilaisvina nuo užteršimo ir tampa švarus. Švarus protas visuomet yra kupinas nesavanaudiškos meilės visiems aplinkiniams, kupinas atjautos kitų nesėkmėms ir kentėjimui, kupinas džiaugsmo dėl kitų laimės ir sėkmės, visiškoje pusiausvyroje bet kokioje situacijoje.

Kai žmogus pasiekia tokį būvį, pasikeičia visas jo gyvenimas. Jis nebegali nei žodžiu, nei veiksmu daryti nieko, kas trikdytų kitų ramybę ir laimę. Vietoj to pusiausvyroje esantis protas ne tik pats nurimsta, bet ir padeda nurimti kitiems. Atmosfera aplink tokį žmogų prisipildo ramybės ir harmonijos, o tai pradeda veikti ir kitus.

Mokydamasis išlikti pusiausvyroje su visais vidiniais pojūčiais, žmogus išmoksta likti nešališkas ir visose išorinėse situacijose. Toks nešališkumas nėra bėgimas nuo pasaulio problemų ar abejingumas joms. Vipasanos medituotojas tampa jautresnis kitų kentėjimui ir daro viską, ką gali, kad išlaisvintų juos nuo kentėjimo – be susijaudinimo, kupinas meilės, atjautos ir pusiausvyros. Jis išsiugdo šventą abejingumą – t. y. būti visiškai atsidavęs, padėti kitiems kuo galėdamas ir tuo pat metu išlaikyti proto pusiausvyrą. Taip jis išlieka ramus ir laimingas, dirbdamas kitų laimei ir ramybei.

Būtent to ir mokė Buda – meno gyventi. Jis niekada nesukūrė ir nemokė jokios religijos, jokio „-izmo“. Jis niekada nesusaistė savo pasekėjų jokiomis apeigomis ar ritualais, jokiais aklais, tuščiais formalumais. Vietoj to jis tiesiog mokė, stebint savo vidų, stebėti tikrovę tokią, kokia ji yra. Dėl neišmanymo žmogus reaguoja taip, kad kenkia sau ir kitiems. Tačiau, kai stebint tikrovę, kokia ji yra iš tikrųjų, išugdoma išmintis, žmogus atsikrato įprastų reakcijų. Nustojęs reaguoti aklai, jis yra pasiruošęs tikram veiksmui – kylančiam iš pusiausvyroje esančio proto, kuris mato ir supranta tiesą. Toks veiksmas gali būti tik teigiamas, kūrybingas, juo padedame sau ir kitiems.

Ko reikia, norint įgyvendinti patarimą „pažink save“, kurį duodavo kiekvienas išminčius? Žmogus turi pažinti save ne tik intelektualiame – idėjų ir teorijų – lygmenyje. Lygiai taip pat neužtenka savęs pažinimo emociniame ar pamaldumo lygmenyje, kai žmogus aklai priima tai, ką išgirdo ar perskaitė. Tokių žinių nepakanka. Žmogus turėtų pažinti tikrovę patyrimo lygmenyje. Jis turi tiesiogiai patirti betarpiškai susijusių proto ir kūno tikrovę. Vien tik tai gali padėti išsivaduoti iš kentėjimo.

Tokia tiesioginė savos tikrovės patirtis, tokia savęs stebėjimo technika yra Vipasanos meditacija. Budos laikų Indijoje, žodis passana reiškė paprastą matymą atviromis akimis. Tačiau vipassana reiškė stebėti dalykus tokius, kokie jie yra iš tikrųjų, o ne tai, kaip iš pažiūros atrodo. Per regimąją tiesą reikia skverbtis gilyn iki pirminės tiesos apie visą proto ir kūno struktūrą. Patyręs šią tiesą, žmogus išmoksta sustabdyti savo aklas reakcijas ir nebeteršti sąmonės, todėl laipsniškai ankstesnė nešvara išnyksta savaime. Žmogus išsivaduoja iš kentėjimo ir gyvena tikrojoje laimėje.

Vipasanos meditacijos kurso metu yra svarbūs trys žingsniai. Visų pirma, žmogus privalo susilaikyti nuo bet kokio fizinio ar žodinio veiksmo, kuris trikdo kitų ramybę ir harmoniją. Negalime tikėtis atsikratyti proto nešvarumų ir toliau atlikdami veiksmus, kurie tuos nešvarumus daugina. Taigi, šioje praktikoje moralės principai yra pirmas esminis žingsnis. Žmogus pasižada nežudyti, nevogti, nesielgti netinkamai seksualiai, nemeluoti ir nevartoti svaigalų. Susilaikydami nuo tokių veiksmų, leidžiame protui pakankamai nurimti, kad jis galėtų tęsti savo užduotį.

Kitas žingsnis – tai mokantis sukoncentruoti dėmesį į vienintelį objektą – kvėpavimą – išmokti suvaldyti savo laukinį protą. Stengiamės kuo ilgiau išlaikyti dėmesį sutelktą į kvėpavimą. Tai ne kvėpavimo pratimas – kvėpavimo nereikia reguliuoti. Reikia tiesiog stebėti natūralų kvėpavimą tokį, koks jis yra, kaip oras įeina ir kaip išeina pro šnerves. Taip dar labiau nuraminame protą, jo nebeužvaldo negatyvus šėlsmas, jis tampa aštrus ir skvarbus, sugebantis atlikti įžvalgos užduotį.

Šie pirmieji žingsniai – gyventi moralų gyvenimą ir suvaldyti protą – yra būtini ir patys savaime naudingi; tačiau jie gali privesti prie negatyvumų užslopinimo, jeigu nebus žengtas trečias žingsnis – proto išvalymas nuo užteršimo ugdant įžvalgą į savo paties prigimtį. Tai yra Vipasana – vidinės tikrovės patyrimas, sistemingai ir bešališkai stebint, kaip kūnas ir protas veikia vienas kitą, kaip tai reiškiasi nuolat kintančiais vidiniais pojūčiais. Tai Budos mokymo kulminacija – valymasis savistabos būdu.

Tokią meditaciją gali praktikuoti kiekvienas. Visi susiduriame su kentėjimu. Tai universali liga, kurią reikia gydyti ne sektantiniu, o universaliu vaistu. Kai kas nors kenčia nuo pykčio, tai ne budistinis, ne induistinis ir ne krikščioniškas pyktis. Pyktis yra pyktis. Kai kas nors susierzina, tai ne krikščioniškas, ne budistinis ar induistinis susierzinimas. Liga yra universali. Vaistas taip pat turi būti universalus.

Toks vaistas yra Vipasana. Niekas neprieštaraus gyvenimo būdui, kai gerbiama kitų ramybė ir harmonija. Niekas neprieštaraus mokymuisi suvaldyti protą. Niekas neprieštaraus įžvalgai į savo prigimtį, kuri padeda išlaisvinti protą nuo negatyvumo. Vipasana yra universalus kelias.

Tikrovės, kad ir kokia ji būtų, stebėjimas stebint savo vidinę tiesą – tai savęs pažinimas tikrajame, patirties lygmenyje. Tai praktikuodami vis labiau ir labiau išsilaisviname nuo kentėjimo ir užsiteršimo. Nuo grubios, išorinės, paviršinės tiesos prasiskverbiame iki pirminės proto ir materijos tiesos. Po to peržengiame visa tai ir patiriame tiesą, esančią anapus proto ir materijos, laiko ir erdvės, sąlygoto reliatyvumo lauko – visiško išsilaisvinimo nuo visų užterštumų, visų priemaišų ir visų kančių tiesą. Nesvarbu, kaip kas pavadins šią pirmapradę tiesą, bet ji yra visų galutinis tikslas.

Linkiu jums visiems patirti tą pirmapradę tiesą. Tegu visi žmonės išsivaduoja iš savo kentėjimo. Tegu jie džiaugiasi tikrąja laime, tikrąja ramybe, tikrąja harmonija.

TEGU VISOS BŪTYBĖS BŪNA LAIMINGOS